Virtualios parodos
Praeitin nueinančios Tuskulėnų apylinkės
Nauja paroda!
ŠVĘSDAMI LIETUVOS SOSTINĖS VILNIAUS PAMINĖJIMO 700 METŲ JUBILIEJŲ, PRISIMENAME TUSKULĖNŲ DVARO APYLINKIŲ PRAEITĮ
Tarsi Neries vandenys laiko upė nusineša į užmarštį ištisas epochas. Civilizacija ateinančioms kartoms dažnai palieka tik menkus istorijos pėdsakus. Fotografija suteikia stebuklingą galimybę sustabdyti laiką. Tokiomis praeities akimirkomis su lankytojais ir dalijasi ši paroda.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tuskulėnai buvo prikelti naujam gyvenimui, kad liudytų ateinančioms kartoms svarbius ir tragiškus šios vietos įvykius. Valstybės rūpesčiu restauruoti Tuskulėnų dvaro pastatai. 2002 m. įkurtas komunistų vykdytą genocidą liudijantis Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas perteikia ir ankstesnę, XIX–XX a., dvasią, tačiau už Tuskulėnų parko ribų pasaulis visiškai pasikeitęs. Tuskulėnų dvaro apylinkės – Žirmūnų teritorija, Šnipiškių rajonas – neatpažįstamai pasikeitė, ypač stipriai XX a. antroje pusėje. Per pastaruosius trisdešimt metų pastatyti Šilo ir Karaliaus Mindaugo tiltai, savo vietą rado skulptūros, paminklai, parengtas Žirmūnų parko projektas. Tačiau ne viskuo, kas pakeista ar keičiama, galima džiaugtis. Ar reikėjo negrįžtamai tiek nugriauti, sunaikinti, chaotiškai užstatyti?
Niekieno žemė
Nauja paroda!
„Pačiame Europos viduryje yra toks plotelis, į kuri patekęs staiga pasijunti esąs visiškai kitame laike. Čia svarbiausia – aplinkos ir ją veikiančio laiko dramatiškumas. Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučiaus kraštas, Kaliningrado sritis – greičiausiai nė vienas kitas kraštas savo istorijoje neturėjo tokios vardų įvairovės. Turbūt retas kuris kraštas matė savo gyvenime tokius aštrius ir skausmingus istorinius ir ne tik istorinius pokyčius kaip šis.
Šiandieną čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai dar vis tebestovi. Kartais tie žmonės atrodo kaip koks svetimkūnis, panašiai kaip 19 a. olandų tapyboje, vaizduojančioje Romos griuvėsius ir tarp jų gulinėjančius žmogiukus. Tačiau Rytprūsių dvasia vis dar tebegyvena šiame krašte. Būtent tą Dvasią ir jos santykį su naujais gyventojais aš ir norėjau užfiksuoti. Šį kraštą labai myliu, taip pat ir jo žmones, kokie jie bebūtų. Šiose nuotraukose nėra politikos ar kitokių pretenzijų. Padžiauti skudurai ar šiukšlynas prie bažnyčios griuvėsių man nėra betvarkės fiksavimas. Aš stengiausi parodyti tą Rytprūsių dvasią, kuri vis dar gyva šiame krašte, ir jos santykį su šiandiena. Tai – savotiška griuvėsių poezija. Galima šį kraštą dar pavadinti NIEKIENO ŽEME.
Antros tokios vietos Europoje nėra.“
Lietuvos vyrai prievartinėje SSRS kariuomenėje
2022 m. vasario 24 d. imperialistinė Rusija, užpuolusi suverenią valstybę, tęsia kažkada pradėtą ukrainiečių naikinimą. Tautoms, nesiruošiančioms nusilenkti Kremliaus šovinistų brukamai vergystei, žadama surengti dar baisesnę būtį. Maskvos agresija apvertė pasaulį aukštyn kojomis, sulaužydama tariamos pusiausvyros supratimo standartus. Bandydama apsisaugoti, civilizacija brėžia naujas politines kryptis, praeityje ieškodama išminties ir tvirtybės.
Istorija kartojasi sukdama ratus. Tai, kas vyksta, jau yra buvę anksčiau… Antrajame pasauliniame kare, slopindama partizaninį karą Ukrainoje ir Lietuvoje, ta pati Rusijos kariuomenė vykdė užkariautų tautų terorą ir genocidą. Vyresniajai gyventojų kartai ši jėga gerai pažįstama. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija Lietuvos šeimoms primetė prievartinę vyrų karo tarnybą.
Verta ją prisiminti.
Sovietinė vizualinė propaganda Lietuvoje
1940 m. birželio 15 d. įkandin Sovietų Sąjungos kariuomenės į Lietuvą ėmė plūsti tūkstančiai ideologinio ir biurokratinio okupantų aparato darbuotojų. Sovietų Sąjunga tęsė carinės Rusijos imperijos didžiarusiško šovinizmo politiką, kurios tikslas – niveliuoti pavergtų tautų tapatybę; tai dabartinės Rusijos propaganda vadina „denacifikacija“. Istoriniai faktai liudija, kad to buvo siekiama keliais tuo pačiu metu vykdomais procesais. Pirmiausia buvo suplanuota nužudyti ir ištremti visus, kurie galėjo organizuoti pasipriešinimą okupantams (tai įrodo Rainių ir Červenės skerdynės, 1941 m. birželį pradėtų trėmimų mastas). Antrasis pavergimo plano punktas: apgyvendinti Lietuvą šimtais tūkstančių kolonistų iš Rusijos, kad jie darytų įtaką kasdieniam gyvenimui. Trečia – užnuodyti gyventojų sąmonę nuolatine sovietine propaganda.
Parodoje „Sovietinė vizualinė propaganda Lietuvoje“ eksponuojamos sovietų okupuotos Lietuvos 1945–1987 m. laikotarpio vaizdinės propagandos pavyzdžiai: fotografijos, plakatai, kelios filmų ištraukos, afišos, spaudinių viršeliai arba puslapiai, ženkliukai, medaliai, apdovanojimo, sveikinimo raštai, diplomai, atvirukai. Dalis jų – su propagandiniais šūkiais. Apžvelgus šios parodos objektus atsiskleidžia tikslingi komunistinės sąmonės ugdymo orientyrai ir homo sovieticus formavimo programa.
Spausdintinės reklamos pavyzdžiai sovietmečio Lietuvoje
Kiekvienas amerikietis per dieną išvysta apie 16 tūkst. reklamų, nesvarbu, kad daugumos nei apsvarsto, nei sąmoningai renkasi pamatyti. Dar praėjusiame šimtmetyje rinkos ekonomikos kraštuose geografinę viešąją erdvę pakeitė grafika. O kaip buvo geležine uždanga atitvertoje sovietinėje Lietuvoje?
SSRS okupuotoje Lietuvoje reklamos užsakovas ir monopolininkas buvo valstybė, kuriai vadovavo vienintelė komunistų partija, remdamasi Markso ir Lenino ideologiniu mokymu. Sovietinės centralizuotos ekonomikos bruožai ir ją reguliuojanti įstatyminė bazė praktiškai sužlugdė Pirmosios Respublikos laikotarpiu (1918–1940) Lietuvoje plėtotą rinkos ekonomiką ir kartu pakeitė reklamos vaidmenį.
Tuskulėnai ikonografinėje medžiagoje
Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku...
Paskutiniai Tuskulėnų dvaro valdytojai – pasaulio tautų teisuoliai
Vilniuje nuo seno pynėsi lietuvių, lenkų, žydų ir kitų tautų gyvenimai ir likimai. XX a. viduryje, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, prasidėjo žydų persekiojimas. Už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo, išduotas valdžios atstovams, aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie kaip katalikai parodydavo gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos buvo sušaudomos net su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.
Ši paroda skiriama žmonėms, kurie nacių okupacijos metais (1941–1944) rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Istorikai nustatė, kad savo bendrapiliečiams žydams gelbėtis nuo holokausto padėjo daugiau nei 25000 Lietuvos gyventojų. Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų. Izraelio tautos atminimo institutas (Yad Vashem) už žydų gelbėjimą iki 2012 m. pradžios Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikė 831 Lietuvos piliečiui. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas ir Vilniuje gyvenusiai lenkų Vincento bei Jadvygos Antonovičių šeimai.