Nauja paroda!
2022 m. vasario 24 d. imperialistinė Rusija, užpuolusi suverenią valstybę, tęsia kažkada pradėtą ukrainiečių naikinimą. Tautoms, nesiruošiančioms nusilenkti Kremliaus šovinistų brukamai vergystei, žadama surengti dar baisesnę būtį. Maskvos agresija apvertė pasaulį aukštyn kojomis, sulaužydama tariamos pusiausvyros supratimo standartus. Bandydama apsisaugoti, civilizacija brėžia naujas politines kryptis, praeityje ieškodama išminties ir tvirtybės.
Istorija kartojasi sukdama ratus. Tai, kas vyksta, jau yra buvę anksčiau… Antrajame pasauliniame kare, slopindama partizaninį karą Ukrainoje ir Lietuvoje, ta pati Rusijos kariuomenė vykdė užkariautų tautų terorą ir genocidą. Vyresniajai gyventojų kartai ši jėga gerai pažįstama. Penkiasdešimt metų trukusi okupacija Lietuvos šeimoms primetė prievartinę vyrų karo tarnybą.
Verta ją prisiminti.
1940 m. birželio 15 d. įkandin Sovietų Sąjungos kariuomenės į Lietuvą ėmė plūsti tūkstančiai ideologinio ir biurokratinio okupantų aparato darbuotojų. Sovietų Sąjunga tęsė carinės Rusijos imperijos didžiarusiško šovinizmo politiką, kurios tikslas – niveliuoti pavergtų tautų tapatybę; tai dabartinės Rusijos propaganda vadina „denacifikacija“. Istoriniai faktai liudija, kad to buvo siekiama keliais tuo pačiu metu vykdomais procesais. Pirmiausia buvo suplanuota nužudyti ir ištremti visus, kurie galėjo organizuoti pasipriešinimą okupantams (tai įrodo Rainių ir Červenės skerdynės, 1941 m. birželį pradėtų trėmimų mastas). Antrasis pavergimo plano punktas: apgyvendinti Lietuvą šimtais tūkstančių kolonistų iš Rusijos, kad jie darytų įtaką kasdieniam gyvenimui. Trečia – užnuodyti gyventojų sąmonę nuolatine sovietine propaganda.
Parodoje „Sovietinė vizualinė propaganda Lietuvoje“ eksponuojamos sovietų okupuotos Lietuvos 1945–1987 m. laikotarpio vaizdinės propagandos pavyzdžiai: fotografijos, plakatai, kelios filmų ištraukos, afišos, spaudinių viršeliai arba puslapiai, ženkliukai, medaliai, apdovanojimo, sveikinimo raštai, diplomai, atvirukai. Dalis jų – su propagandiniais šūkiais. Apžvelgus šios parodos objektus atsiskleidžia tikslingi komunistinės sąmonės ugdymo orientyrai ir homo sovieticus formavimo programa.
Kiekvienas amerikietis per dieną išvysta apie 16 tūkst. reklamų, nesvarbu, kad daugumos nei apsvarsto, nei sąmoningai renkasi pamatyti. Dar praėjusiame šimtmetyje rinkos ekonomikos kraštuose geografinę viešąją erdvę pakeitė grafika. O kaip buvo geležine uždanga atitvertoje sovietinėje Lietuvoje?
SSRS okupuotoje Lietuvoje reklamos užsakovas ir monopolininkas buvo valstybė, kuriai vadovavo vienintelė komunistų partija, remdamasi Markso ir Lenino ideologiniu mokymu. Sovietinės centralizuotos ekonomikos bruožai ir ją reguliuojanti įstatyminė bazė praktiškai sužlugdė Pirmosios Respublikos laikotarpiu (1918–1940) Lietuvoje plėtotą rinkos ekonomiką ir kartu pakeitė reklamos vaidmenį.
Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir funkcionavo kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis su didele sodyba, sodais ir tvenkiniais. Dvaro įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku...
Vilniuje nuo seno pynėsi lietuvių, lenkų, žydų ir kitų tautų gyvenimai ir likimai. XX a. viduryje, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, prasidėjo žydų persekiojimas. Už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo, išduotas valdžios atstovams, aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie kaip katalikai parodydavo gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos buvo sušaudomos net su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.
Ši paroda skiriama žmonėms, kurie nacių okupacijos metais (1941–1944) rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Istorikai nustatė, kad savo bendrapiliečiams žydams gelbėtis nuo holokausto padėjo daugiau nei 25000 Lietuvos gyventojų. Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų. Izraelio tautos atminimo institutas (Yad Vashem) už žydų gelbėjimą iki 2012 m. pradžios Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikė 831 Lietuvos piliečiui. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas ir Vilniuje gyvenusiai lenkų Vincento bei Jadvygos Antonovičių šeimai.